- ranktūris
- rañktūris (plg. rus. pyкoять, pyкoяткa) sm. (1) BŽ494, DŽ, ranktūrỹs (3b) Vgr, Pvn, Krkl 1. Ll, Kv, Tv, KlvrŽ, Mžk įrankio ar kokio dirbimo įtaisas įsitverti dirbant, rankena, kotas: Prie dalgio rañktūris J. Žemaitijoje buvo paplitęs dalgiakotis su ranktūriu, vadinamuoju šunkoju rš. Knaksės lazdos rañktūris Trk. Plūgo, dviračio rañktūriai Pp. Ranktūris (kūjelio) I. Kalavija su plačiumi ranktūriu I. Naujas žirgelis, bėras žirgelis, o ranktūrėlis [kardo] vieno cidabro Sln. Ranktūris žambio I. Kaip tu vagosi, ka žambis be vieno rañktūrio? Trk. Už rañktūrio nusitvera i ara [su žambiu] Pvn. Su plūgu paimi už ranktūrių̃, ir važiuok Grz. Nusmailini [girnų] rañktūrį, kad nebūtų storas Ub. Karazinkai naujus rañktūrius pritaisiau Vkš. Ranktūrỹs [girnų] toks yr kaip grėblakotis ilgas Klk. ║ įtaisas durims darinėti: Ranktūris prie durų J. 2. Krkl pritaisymas pasilaikyti, įsikibti: Par liptą nėra rañktūrių, baugu eiti Up. Kėdės su atsikišusiu atlošu ir žemais ranktūriais rš. | prk.: Senatvės ranktūriai rš. 3. Vgr ratelio dalis, kur įstatoma verpstė.
Dictionary of the Lithuanian Language.